More than once has happened that a Lithuanian friend of mine asked me why do I appreciate his/her country so much: answering the question is not easy, as the reasons have roots deep inside my soul and I’ve found it hard to dig so deeply while having a tea in Vilnius or walking down the seashore in Klaipeda.
It’s like I needed time to find the answers inside me, to see them clearly and (only) then share them with those who asked.
Here you’ll find the answers, among all of my feelings and memories.
You are free to leave a comment if you want, but in that case you’ll be asked to write it in English: my knowledge regarding Lithuanian is still quite poor, and I wouldn’t like to receive comments in a language I’m not able to understand entirely.
Before I leave you with the articles, I’d like to thank sincerely my friend Lina from Vilnius, who took care of all the italian - lithuanian translation.
Thank you Lina, this wouldn’t be possible without your help!
Article 1.
Subterranean. Homesick. Alien. (You can find the original article in italian here).
Ieškau minčių tarp arbatos lapelių, vandenyje, kuriame lėtai išsklinda kvapai ir spalvos; kai pagaliau tas mintis randu – atrodo, kad jos visos sutartinai patvirtina, kaip esu prisirišęs prie Šalies, kurios net silpnybes vertinu, Šalies, kurios visus netobulumus priimu su lengva ir galbūt truputį melancholiška šypsena. Pasiklydusi tarp mano minčių, skubiai ateina pirmoji išvada: ar nereikėtų sakyti „namai“? Vieta, kurioje net trūkumai atrodo kaip vertybės ir yra mieli. Vieta, kurios netobulumas praturtina užuot nuvertinęs, vieta, kurioje nieko nekeistum, nes būtent jos buvimas tokia priverčia jaustis iš tikrųjų namuose. Gatvės, nuo kurių niekada neatitoltum, sienos, tarp kurių niekada nesijaustum spąstuose – greičiau saugus ir priimamas, kai tuo metu lauke žiema viską apdengia savo juodo aksomo apsiaustu. Turbūt tokią vietą galima vadinti namais.
Tada būna kaip šio straipsnio pavadinime, kurį pasiskolinau iš dainos, skambančios dabar, po mano grįžimo į Italiją: jaučiuosi kaip ilgesio pilnas svetimšalis, kuriam trūksta namų. Nes nuo to laiko, kai erdvėlaiviu palikau savo Planetą, kad nutūpčiau kitoje, turinčioje bato formą, viskas man atrodo dirbtina ir pagaminta iš plastmasės: dirbtinis žmonių mandagumas, dirbtini žmogiški santykiai, dirbtini namai, gatvės ir netgi metų laikai. Ieškau kvapų ir vaizdų šalies, kurią jaučiu esant mano Namais, bet čia jų nerandu. Čia nėra žiemos, nuo kurios gelbėjamasi stipriai stipriai apsikabinant, greitai šmurkštelint į namus, čia nėra to tikrojo arbatos skonio, kai tuo tarpu lauke visur juoda, ir į skeletus panašūs medžiai kelia savo drebančias viršūnes į varnų pilną dangų. Nėra šildančių sienų, prie kurių galima pailsėti, ir erdvės čia yra nereikalingai didelės. Čia yra per daug žmonių, ir tai nužudo Tylą: užmegzti kontaktą su žmonėmis nėra sudėtinga, bet tie kontaktai lieka paviršutiniški. Neįmanoma panirti į gilumą, nes čia nedaug dėmesio gestams ir paprastų dalykų mažumui. Galima pasiklysti šitame pilname nesusivokimo Bate.
Daugeliui atrodo, kad Batas yra labiau išsivystęs už Namus, bet, mano akimis, viskas čia atrodo per daug dirbtina: verčiau renkuosi tikros gėlės netobulumą negu dirbtiną plastmasinio papuošimo tobulumą. Net jei tas papuošimas, susintetintas laboratorijoje, gali atrodyti gražesnis, spalvotesnis, amžinas savo apskaičiuota simetrija, man jis visada atrodys paprasčiausiai dirbtinas. Mano Namuose viskas paprasčiau: butai, gatvės ir netgi autobusai – tačiau tame paprastume matau užburiančią Realybės magiją, magiją dalykų ir žmonių, kurie nori papasakoti istoriją. Ir jei vieną dieną nebenorėsiu tos istorijos, užteks per kelias minutes išeiti iš miesto, kad pasinerčiau į Gamtą.
Sakoma, kad žiema mano Namuose yra paprasčiausiai našta, kurią reikia pakelti: man tai yra gyvas, tikroviškas šaltis ir tamsa – tokie, kokie ir turėtų būti. O kompensaciją už šių mėnesių tamsos valandas gauname Vasarą, kai Saulė nesileidžia iki pat vėlumos, palikdama Nakčiai tik keletą valandų po vidurnakčio. Namuose tikri draugai apsikabina: čia tai nėra leistina (man taip sako), nes vaikinai tavęs vengia, manydami, jog esi gėjus, o merginos įsitikinusios, kad tavo spontaniškame geste iš tiesų slepiasi kas nors daugiau. Net ir asmeniniai santykiai, kuriuos patiriu Namuose, man atrodo ne tokie dirbtini, bet tikresni, gyvi, jaudinantys.
Galbūt tai, ko man trūksta būnant ne Namuose, yra paprastų, bet tikrų dalykų skonis: kai nereikia nuolat ieškoti paslėptų reikšmių, kai tikrovėje reikšmė yra vienintelė… Bet tik tam, kas turi tyrą širdį ir yra jautrus, kad gebėtų visa tai suvokti ir įvertinti.
Taigi dabar, po grįžimo į Italiją, jaučiuosi visai kaip toje dainoje (žr. įrašo pavadinimą), kurios dabar klausausi: svetimas ir pasiilgęs Namų…
“I live in a town
Where you can’t smell a thing
I’d tell all my friends
But they’d never believe
They’d think that I’d finally lost it completely
I’d show them the stars
And the meaning of life
They’d shut me away
But I’d be all right
All right…”
Article 2.: Lietuva, labai tavęs pasiilgau
Lietuva mano akimis (You can find the original article in italian here.)
Jau kurį laiką (gal tai vasara sustiprina prisiminimus?) dažnai mąstau apie Šalį, esančią už 2000 km į šiaurės rytus nuo Italijos, mažą mažą Šalį, su vėliava, kuri turėtų atrodyti maždaug šitaip:
geltona: saulė ir javų laukai (klestėjimo ženklas)
žalia: gamta, miškai
raudona: meilė tėvynei ir drąsa kaunantis dėl nepriklausomybės
Kalbu apie Lietuvą, vieną iš žaviausių mano aplankytų Europos šalių. Mieli skaitytojai, kalbėdamas tokiomis asmeniškomis temomis, rizikuoju tapti per daug sentimentalus ir išskirtinai subjektyvus, galbūt net rizikuoju sukelti jums nuobodulį. Kadangi tai nėra mano tikslas (šį interneto dienoraštį, be savęs, rašau taip pat ir ypač jums), bandysiu to išvengti, savo straipsnyje panaudodamas išvardijimų formą.
Štai dalykai, dėl kurių Lietuva man tokia ypatinga, surašyti kaip atėjo į galvą, pagal sąmonės srautą.
1. Mažas gyventojų tankumas, nepaliesta gamta, plačios atviros erdvės.
Skaičiai iškalbingi: Lietuvos gyventojų tankumas yra 50 žm./km², o Italijoje tokiam pačiam plotui tenka 200 gyventojų (pagal Wikipedia). Pagal tai, koks esu savo vidumi, pagal mano asmeninę pasaulio viziją, gyventojų tankumas Italijoje yra per didelis. Gerokai per didelis.
Užtenka įsėsti į metro Milane piko valandomis, kad suprastumėte, ką Lietuvoje reiškia galėti judėti, gaėti kvėpuoti, jaustis laisviems – čia yra erdvės būti. Sakydamas būti turiu omenyje suvokti, kad čia yra vietos taip pat ir man, ir nereikia grumtis alkūnėmis kaip išprotėjusiam einant gatve ar pakelti balsą, kad būtum išgirstas.
Keliaujant iš vieno miesto į kitą (vėl kalbu apie Lietuvą), judi keliu, apsuptu neaprėpiamų laukų, begalinių miškų, gamtos ir nieko daugiau: suvoki esąs žmogus, priklausantis savo natūraliai aplinkai – Žemės planetai, su visomis jos spalvomis ir harmonija.
Praeitą vasarą pervažiavau Lietuvą skersai išilgai (ačiū už paskolintą automobilį tai, kuri turėjo tapti mano uošve) ir jums sakau, kad, vos atsidūręs užmiestyje, nuolat stebėjausi: laisvi, bėgiojantys pievomis arkliai, išskirtinė gamta – pasitaikantis vienas kitas mažas medinis valstiečių būstas, bet jokio cemento, jokios žmogaus įtakos.
Jaučiausi kaip žuvytė, kuri po ilgų metų, praleistų mažame akvariume, išleidžiama į laisvę, į savo natūralią aplinką: tikrai sugrįžčiau į Lietuvą vien dėl to, kad vėl patirčiau šį jausmą.
Mes priklausome Motinai Gamtai, Žemės planetai: deja, jau esame įkalinti savo negyvenamuose metropoliuose, pamiršę, kokia yra tikroji mūsų esmė.
2.Tradicijos, šaknys, paprastumas.
Lietuvoje vis dar kvėpuojama praeitimi, kuri paliko randus ir neteisybę (turiu omenyje 50 sovietinės okupacijos metų) ir, nepaisant to, kad jau suėjo 15 metų kai nepriklausomybė atgauta, čia liko (laimei) vientisas paprastų dalykų pajautimas, mokėjimas pasitenkinti mažais dalykais – tarsi paskoliška jaunuolio prisiminimų pseudopoetika. Maistas čia paprastas, paprasti įpročiai. Būtent gyvenant paprastai galima atrasti vertybes, dėl kurių verta gyventi: be kankinančių ieškojimų to, ko trūksta, vertinant tuos mažus dalykus, kuriuos mums duota turėti. Gyventi paprastai, bet gerai, ramybėje, nejaučiant to įkyraus nuolatinio nepasitenkinimo, kuris dažnai mus lydi.
Vaikščiojau Vilniaus, Klaipėdos, Panevėžio gatvėmis ir stipriai jaučiau tautos, tokios skirtingos nuo manosios, Istoriją, tokios žavios savo kitokia būtimi: tas pats stiprus pojūtis atsiskleidė mažame kaimelyje, pasinėrusiame žalumoje, kur namų skaičius neviršija penkiasdešimties. Lietuvoje kvėpuojama Istorija: tikra, autentiška, kuri neeksploatuojama gėdingai kaip kitose tautose, kur istorinėse vietose už kavą moki 5 eurus, o pasinaudojimas tualetu tau atsieina dar 2. Apskritai noriu pasakyti, kad ten, šiaurės rytuose Istorija gyva, ji yra gatvėse ir sutiktų žmonių veiduose, o ne dulkėja steriliuose muziejuose.
Dar daug galėčiau parašyti, bet vengiu per daug išsiplėsti: be to, tai, ką parašiau iki šiol, atskleidžia esmę, pagrindinius dalykus, dėl kurių taip vertinu Lietuvą.
Kaip matote, visai įmanoma kalbėti apie šią Šalį išvengiant moterų temos: ta proga leiskite man patarti ieškančiam nuotykių italui palikti Lietuvą ramybėje – ten merginos yra daug gudresnės ir išsilavinusios už didžiąją dalį mūsų vaikinų, todėl geriau nepulkite vaidinti įsimylėjėlių/gudročių/mirštančių nuo masturbacijos.
Jei norite važiuoti būtent į Lietuvą, bent jau būkite savimi, nes išėjusius iš mados įsimylėjusių pietiečių triukus jau pažįsta visi: jie ne tik nebeveiksmingi, bet naudojami dargi veikia priešingai.
Vienerius metus draugavau su lietuvaite (8 mėnesius gyvenome po vienu stogu), su kuria susipažinome atsitiktinai, per atostogas Prancūzijoje: su ja pervažiavome Lietuvą skersai išilgai, ir, matydamas savo tautiečius, besielgiančius tarsi penkiamečiai vaikai, kad pasiektų tokštamą tikslą, gėdijausi, jog esu italas. (Kartoju: palikite savo donžuaniškas manieras namuose prieš pakildami lėktuvu į Vilnių – baikime, po šimts, žiūrėti iš aukšto į viską, kur benuvažiuotume).
Čia mano pasakojimas baigiasi: galbūt dabar Matteo supras, kodėl (kai dar nedaug tebuvome pažįstami) pasakiau jam neįprastų pareiškimų.
Ačiū Karimui, kuris man į namus atveža truputį Lietuvos kiekvienąkart, kai su šeima atvyksta manęs aplankyti – ir kad su šiuo įrašu man atnešė daug gražių prisiminimų iš praeities.
Taip pat ačiū Sandro, nes žinau, kad greitai mane pritrenks savo (ilga) Erasmus patirtimi Kaune.
Ačiū Erikai, kuri Skype leidžiasi į malonius pokalbius, savo begaliniu džiaugsmu man vėl atnešdama mintyse daug arbatos kvapų, kuriais dalinomės Vilniuje.
Ačiū Linai, nes su ja išgyvenau savo pirmąją kelionę į Klaipėdą.
Ačiū Agnei už nuostabią meilės istoriją, kurią patyrėme kartu.
Ačiū Lietuvai, kad tokia yra, ir tikiuosi, kad ji niekada nesuvakarės.
[tags]Lietuva, lithuania, feelings, thoughts, memories[/tags]
Hey Enrico,
Luca sent me this link and I just swollowed your article:) U should write more in Lithuanian .
Thank you for this amazing sharing of your feelings and not being afraid of your own thoughts and heart. It’s amazing how wide open your eyes must be to see the positive where majority sees the negative.
I would like to publish this in a newspaper so that as many Lithuanians read this and learn to see what is beneath the surface.
Even though I recognize some of those moments that you talk about it still takes a lot of courage to state them to be a value while the modern materialistic style really discounts those simple things and convinces you that you are worth “MORE” . Something MORE that actually brings less.
Enrico, I say thanks. Hats off …….
Hi Ieva,
it’s great to read something from you, my friend.
I definitely agree with your comment, especially the ending part regarding this sick modern materialistic style: “something more that actually brings less” it’s quite a wise conclusion, really.
So thank you for your words, reading them once again I feel you really got the meaning of my articles.
What I did was nothing but looking inside me and sharing those impressions with you, all of you, without being afraid of saying things exactly as I see them.
I might be wrong, seeing reality in a distorted way (I spent something like 3 months in LT, not more) but, in the end, that was just my point of view.
It might be wrong or might not correspond to reality, but it surely matches my feelings/impressions.
I’m glad you appreciate, sincerely.
Hope to see you soon, at least to show you I’m still wearing “something” around my ankle!
Good to hear from you Enrico.
This kinda made me miss our Taize time something called a smoke and talk on the wall of Cluny. Maybe even repeat it on the streets of Klaipeda.
Nevertheless, I still think that BATAS still has a great history and a safe sanctuary to offer to its legs
It might just take another set of eyes to see that or another period of time. All of the sudden someone helps u to see the unseen that you haven’t noticed before but always enjoyed its quiet service. So please next time write something about BATAS. I wanna know.
By the way I didn’t realize you are so poetic in your language. Good job.
Peace out, let me know if the thing on the ankle needs repair
Ieva,
those Taizè times like that evening in Cluny are something that will always stay within us.
(A vanilla flavoured smoke and a talk on the walls of Cluny)
We can speak about that BATAS, maybe in Taizè or maybe in Klaipeda but I won’t write about it, at least not now.
Thank you once again for your appreciation.
(Don’t worry, the “ankle-thing” stayed there since the day you made it - I’ve never taken it off and, luckily, it doesn’t need any kind of repair so far).
Summer’s gettin closer my dear, summer’s getting closer…
Dear Henry, I was amased about your story, I have read it twice! that’s absolutely wonderful, you made me remember those thing which I forgot has a value. (especially winter, the most terrible season, but on the other side.. it plays the great part in my character and is the part of my soul)
I’m so glad, that your thoughts about Lithuania are so pure and unspoilled. I hope your opinion and believings won’t change with time.
I really can’t wait to see you in Vilnius.
missing you, Lina
Thank you so much Lina, I’m comforted by your appreciation.
Can the purity you see in my words be childish?
I don’t know - but, if it is, then we should let that children we have inside speak a little bit more often.
’till our next meeting,
Henry.